Šamas grybo pripjovė
Šamas Jūreivis, blaškomas reisų po jūras, išlipa kartais į „už jūrų marių krantus” ir ima kartais grybo pripjauna. Ilgesys tėviškei kankina, kur grybai vien po lietaus ant samanų dygsta. Šįkart krantas pasirodė gan savas ir grybai pažįstami – pripjovė baravykų. Grįžęs į denį suvėrė gražuolius rudakepurius – džiovins atsargoms, nes maža ką – gal ilgai tokio kranto nepriplauks.
Šamo pana skumbrė
Mūsų kerintis nuotykiais kavalierius Šamas reiso į Bankoką metu krante ant suoliuko susitiko egzotišką panelę Skumbrę. Ne bet kokią, o tokią vienintelę – pikantiško kokosų Thai Coco padažo gerbėją.
Ši panelė savo ilgesingomis akimis, putliomis lūpomis bei ryškiaspalviais apdarais susuko kavalieriui galvą! O ir pats Šamas pasirodė neprastas, pasitempė akimirksniu, išplėtė pelekus, lyg arbūzus po jais pasikišdamas.
Pagaliau šamas parsivežė ištaigingą paną Skumbrę namo…
Ar patiks lygumų kraštas Skumbrei? Ar išlauks iš jūrų grįžtančio kavalieriaus Šamo?
Prūdo inspektorius Karpis
Su pirmaisiais pavasario saulės spinduliais upės plukdo ledus į Jūrą.
Į jūrą išplaukė ir mūsų jūreivis Šamas ant kranto palikęs ilgesingu žvilgsniu jį palydinčią panelę Skumbrę.
Šios progos ilgai laukė Prūdo Inspektorius Karpis. Skumbrė jam seniai krito į akį ir jis padarys viską, kad paveržtų gražuolės Skumbrės širdį.
Didžioji intriga!!!
Ar pavyks Prūdo Inspektoriaus Karpio planas? Ką pasirinks gražuolė Skumbrė? O ką pasirinksite Jūs?
Latras Šamas
Kėdainių Akademijoje sklando įdomi legenda. Nuo 1924 iki 1940 m. Akademijos miestelyje, dabartiniame Žemdirbystės institute, buvo įsikūrusi Žemės ūkio akademija, kurioje buvo ruošiami būsimi agronomai, dirbo agronomijos mokslininkai. Šalia mokslo ir žinių pastato buvo ir tebėra Dotnuvos dvaras su aplink jį telkšančiu tvenkiniu. Dvaro teritorijoje netoli tvenkinio buvo ir tebėra gražus parkas, apsodintas iš viso pasaulio suvežta augmenija. Šios augmenijos ir dabar dar yra išlikusios. Tad parkas ir dabar yra lankomas, bet ir anuomet jis traukdavo žmones pasivaikščioti, pasibūti – buvo pamėgtas ir gyventojų, ir studentų, ir kaimo pijokų.
Žemės ūkio akademijoje apie 1935 – 1939 metus joje dirbo toks Ūselis, kuris be agronominio išsilavinimo dar buvo ir mėgėjas ichtiologas. Ūselis, šiaip būdamas gan geru agronomu, buvo kone pamišęs dėl žuvų. Kartą jis iš tolimų kraštų sugebėjo atgabenti šamą ir paleido jį dvaro tvenkinyje. Šamas per kelis metus užaugo labai didelis, bet ir labai bailus – mėgdavo įsirausti kuo giliau į dumblą, drovėdavosi žmonių, pasirodydavo tik Ūseliui jį kalbinant.
Vieną kartą du kaimo žymūs girtuokliai tempė į parką medinę statinaitę naminio alaus, norėdami smagiai pasėdėti parke ir į studentes pažiopsoti. Ėjo jie per tvenkinio tiltelį, ant kurio, kaip tyčia, tuo metu stovėjo Ūselis ir kalbino savo šamą. Šamas staiga išniro ir pasirodė visu gražumu – su dideliais žabtais ir ilgais ūsais. Jį pamatę pijokai tiek išsigando jo baisumo, kad net alaus statinė iškrito, sudužo ir visas alus nugarmėjo ant šamo žabtų ir ūsų užtekėjo. Aišku, pijokai pasileido bėgti, o Ūselis rėkti.
Šamą, akivaizdu, alaus skonis nustebino. Jis pradėjo rodytis žmonėms jau ir be Ūselio – laukė prie tiltelio, kada dar beeis su naminio alaus statinaite.
Pripiešęs Šamas
Yra tokia veikėjų kategorija – kurie viską matė.
Štai šis Pripiešęs Šamas tikrąją savo dailininko karjerą pradėjo taip pat Kėdainių Akademijoje, žemės ūkio mokslų institute, kur reikėjo piešti augalų eskizus. Tais laikas kopijavimo aparatų dar nebuvo, tad šiam Šamui visada buvo darbo sočiai. Pagrindiniai užsakovai – agronomijos mokslininkai ar kandidatai, kuriems reikėjo ir eskizų, ir bendravimo. O bendravimo tais laikais taip pat netrūko – ir darbo metu, ir po darbo, ir su kavos puodeliu ir pusės litro stikline gėrimų tara. Kartais diena prasidėdavo ir nuo stiklinės taros fermentuoto gėrimo, kartais nuo kavos puodelio. Kartais viskas taip susipainiodavo, kad nežinia, kada ta dienos pradžia, kada pabaiga būdavo.
Bet piešti sekėsi, tad bendravimas tam ne tik netrukdė, bet ir padėjo – pastoviai Pripiešęs Šamas buvo geras užsakovų klausytojas – išgirdo daugybę įdomių istorijų, meilės peripetijų, išnarstė daug jų trikampių. O namo grįžęs Šamas imdavo ir piešdavo toliau – pagavęs mūzą piešdavo įdomių istorijų herojus bei juos aprašydavo.
Bėgant metams Pripiešęs Šamas jau buvo sukaupęs nemenką istorijų herojų piešinių portfolio – nusprendė atidaryti parodą. Vos tik apie tai sužinoję visi Pripiešusio Šamo užsakovai agronomai baisiai sunerimo! Juk jie nežinojo, kad visą tą laiką Šamas iliustravo jų pasakojimų herojus! Sunerimti būta ko – išviešinti meilės trikampiai ir žygiai nei vienam jų nebuvo reikalingi!
Ir prasidėjo vėl „žygiai” pas Pripiešusį šamą – kas su statinaite, kas su kita tara. Taip Pripiešęs Šamas ir neatidarė savo parodos, taip ir liko amžiams nepripažintu menininku, kuris viską matė, viską girdėjo, bet pasigirti savo meniniais darbais negalėjo…